senos bobutės pritvinkę paslapčių
savo kūnais saugo mus nuo pašalinių akių
siurbia šnabždesius namų
aplipę dulkėm praeičių
kai namas atveria langus
pavėjui jos eina šokti tango
barstyti istorijų senų
vakarais jų akys žiba iš žvakių šviesos
sumirkę nuo pudros tamsos
aš nebyluman susisupu jų
ir svajoti ateities einu
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą