ek....

Ir vėl neturiu mylimosios:
pamojo ji man skarele
ir išvažiavo
pas sužadėtinį.

Kaimuose loja šuneliai,
supasi varna viršūnėj,
verkia gailiai kuprelis,
eidamas paskui traukinį:
kad mylimos neturiu –
apraudodamas.

Suvisam mylima išvažiuoja,
verkia į nosinaitę.
Eina per lietų kuprelis –
lyg paukštis,
didelę galvą įtraukęs
į juodus sparnus.

Man gaila, kad jau nebegaila,
ir liūdna gert vyną,
kai lyja,
kai supasi varna viršūnėj
ir loja šuneliai toli.

M.Martinaitis, ir graži V.Kernagio daina

...
pūkuotukas mirė.

Aš nieko nežinau

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.

H.Radauskas

Neviltis

Neturi nei vietos, nei krypties kuria galėtum judėti. Jauti, bet nieko nedarai, nejudi, nekvėpuoji, tik kalbi sau mintyse...
Nebeturi tikslo.
Nebeturi savęs.
Tavęs nebėra.

Keistumai

Tavo vardas užstringa man lūpų, ir išgąsdintas skaudžiai nuryjamas atgal. Nesuprantu, iš kur jis išdygsta, nes nieko nesėjau.

Savaitgaliai

Vis užkliūni už neišsipildžiusių svajonių, kurios kaip adatos bado tau akis.
Susivelia mintys į kaltūnus ir pučia šalti skersvėjai kiaurai galvos skyles, cypdami per įsitempusį galvojimą.
Išbarstyti mintis kaip grūdus tyliai trankant į sieną, išberti tas nuostabias šypsenas ir akis. Ir išsilaisvinti iš garbanotų plaukų. Tyliai tyliai vidurnakčiui šviečiant tarp šaltų žvaigždžių.

With a taste of your lips. I'm falling.

Bepročio šokis

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.
O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane.

H.Radauskas

Songs of myself

XI
Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą.
O jinai, laisva lyg paukštis ir rami
tartum subrendus vasara, gyveno vieniša
namuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave,
Man patiko šviesios garbinančios akys.
Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos
Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio.
Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.
Tu nedrąsiai paklausei: "Ar negalima pažvelgt, kas
slepiama namuos?"
Mes nuėjome į mano šaltą tylumą.
Mes nuėjome į pilko marmuro sales,
Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių ir
šešėlių žvelgė į tave.
Tau patiko visa:
Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia;
kas ten.
Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo...
Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugus
ir minią, iš kurios buvai tu valandėlei
išsiskyrus.
"Laukia ten manęs draugai", - tarei ir, nesuskubus
atsisveikinti, išbėgai.
Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindinio
mažytes klotas plyteles.
Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę.
Aš pasilenkiau prie jų.
Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusios
minios šiurkštus ir piktas juokas.
"Ji pasakė jiems ką nors apie mane", - tariau sau
tyliai ir galvojau vienas:
"Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiai
subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?"

V.Mačernis

Atsiminimai

Mes kalbėjom apie žiemą, nors žiemos seniai nebuvo,
Mes kalbėjom apie lietų (o lietus seniai išdžiūvo),
Mes kalbėjom apie meilę, - apie tą, kurios nėra, -
Ir žiūrėjom, kaip bokaluos lūžo gęstanti aušra.

H.Radauskas

Baigta.

Tereikia paruošti širdį, ir laimė pati į ją ateina. Pavasaris. Metame daiktus laukan, atsikratome šiukšlių ir apsivalome.
... Tu įsiveržei taip netikėtai ir pakirtai man kojas, bet davei sparnus naujam skrydžiui. Tu galėjai daug mane išmokyti - tolerancijos ir gyvenimo.
... Ir tu išėjai atsukęs nugarą net nepažvelgęs atgal.

Tuščias išdegęs laukas. Ir išdegusios medžių sielos. Beribis platumas nubėgantis į cypiančią tylą. Paskęsti, kvėpuoti prisvilusiais prisiminimais. Vaitoti, klajoti po tuščią platybę.
Pelkė.

Rytai stebuklingi

Ak, kartais tokį apniukusį rytą kaip spindulys atskrendi ir išverti mane iš kojų. Laikyk mane, nes tikrai nugriūsiu.
Ir viskas taip nurimsta, susidėlioja į lentynas, ir oras lengvesnis pasidaro. Čia gal kokia nauja priklausomybės forma? Sunki, bet tuo pačiu labai džiuginanti.

... Ir vėl galiu gyventi.