iš senų užrašų 2

Trys žodžiai užpildantys visumą ir vienas, nusakantis esmę. Štai stoviu atvirais dantimis ir laukiu savo eilės jų netekti.

Paskutinis lapas.
Lašo ant kreivo medžio šešėlio.
Vaikai bijo stiklinių akių.
Viskas kartojasi, net tai, kas nepakartojama, sukasi kitų pasauliuose, kurie taip pat išnyks nebūtin skambant praeivių juokui.
Nesistengti nerti, tik bėgti neliečiant stygų. Be veidų, be atodūsių.

iš senų užrašų

Tylus atodūsis nesunaikina tylos, tik pripildo ją laukimo ir liūdno žinojimo. Kažkas rašė, kad tyla yra tik triukšmo pritvinkusi erdvė (taškas?), laukianti pratrūkimo.
Ar leidžiama mums į ją įsibrauti?
Mes būtinai norime visur įsibrauti, užkariauti, pažinti.
Žmonės egoistai. Gal ne visi, bet ir tie likusieji, užsiimantys altruizmu, yra egoistai - jie tik tada jaučiasi laimingi, kai kažkam rūpi.
Myliu tave... ar meilė - irgi egoizmas?
Ar mano meilė jau užaugus?
Kaip ji atrodo iš dešinės, iš kairės, prisispaudus arti ir padėjus už šimto kilometrų?
Ar ji gali egzistuoti be manęs?

Ruduo.

Taškinio būvio vakarai.
Sapnai išdavikai.
Laukimas ko niekad nebus.