Tylus atodūsis nesunaikina tylos, tik pripildo ją laukimo ir liūdno žinojimo. Kažkas rašė, kad tyla yra tik triukšmo pritvinkusi erdvė (taškas?), laukianti pratrūkimo.
Ar leidžiama mums į ją įsibrauti?
Mes būtinai norime visur įsibrauti, užkariauti, pažinti.
Žmonės egoistai. Gal ne visi, bet ir tie likusieji, užsiimantys altruizmu, yra egoistai - jie tik tada jaučiasi laimingi, kai kažkam rūpi.
Myliu tave... ar meilė - irgi egoizmas?
Ar mano meilė jau užaugus?
Kaip ji atrodo iš dešinės, iš kairės, prisispaudus arti ir padėjus už šimto kilometrų?
Ar ji gali egzistuoti be manęs?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą