Tu sugriauži visą norą judėti, gaminti, šypsoti. Iš mano ašarų tu galėtum ežerus supilti, tik apie jas nežinok, nematyk. Žinau, tu netyčia, tu nenori blogo, bet kodėl taip yra?
Tipenti tipenti šviečiančiais pavasario šaligatviais, plūduriuoti milžiniškoje judančioje minioje ir nematyti savęs. Ir tas šviesumas juodai spindi, liūdesiu kvepia ir gumulas tvenkias gerklėj. Susipynę medžiai, įsimylėjėlių rankos, aitvarai, kvapai ir miesto garsai tarsi už stiklinės padūmavusios sienos. Toli, ne čia, ne šalia manęs, ne manyje.
Aš negyvenu, aš esu kažkur už jo.
Vemiu mintimis. O vienatvė perpjaus man gerklę...
...
Mano galvoj jau viskas baigta.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą