Songs of myself

XI
Atėjus tu sugriovei mano sielos tylumą.
O jinai, laisva lyg paukštis ir rami
tartum subrendus vasara, gyveno vieniša
namuos, kurie stovėjo išdidžių kalnų viršūnėje.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave,
Man patiko šviesios garbinančios akys.
Man patiko tavo lūpos, degančios kaip liepsnos
Ir tačiau nedrįstančios pratarti žodžio.
Meilė, paslėpta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.
Tu nedrąsiai paklausei: "Ar negalima pažvelgt, kas
slepiama namuos?"
Mes nuėjome į mano šaltą tylumą.
Mes nuėjome į pilko marmuro sales,
Ir nuo sienų gilūs praeities veidai iš patamsių ir
šešėlių žvelgė į tave.
Tau patiko visa:
Vaiko žingeidumas vertė klaust tave: kas čia;
kas ten.
Klausinėjimui, atrodė, jog nebus ir galo...
Bet staiga atsiminei ten slėny paliktus draugus
ir minią, iš kurios buvai tu valandėlei
išsiskyrus.
"Laukia ten manęs draugai", - tarei ir, nesuskubus
atsisveikinti, išbėgai.
Aš tada tik pirmą kartą pažvelgiau į grindinio
mažytes klotas plyteles.
Tavo pėdos buvo jas giliai išbraižę.
Aš pasilenkiau prie jų.
Ir staiga mane pasiekė slėny susirinkusios
minios šiurkštus ir piktas juokas.
"Ji pasakė jiems ką nors apie mane", - tariau sau
tyliai ir galvojau vienas:
"Kaip galėjo tos lengvutės kojos taip šiurkščiai
subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?"

V.Mačernis